Istorija

Nuo XII a. pabaigos iki XVII a. vidurio Japoniją krėtė vidiniai konfliktai. Praktiškai visus tuos penkis amžius truko tarpusavio karai – jie tai ruseno tik kai kuriose provincijose, tai įsiplieksdavo visoje šalyje. Realią valdžią išsikovodavo galingų klanų koalicijos, kurios kaitaliojosi kaip kaleidoskope, ypač XVI amžiuje. Kiekvienas, kad ir mažiukas klanas, dažnai keisdamas sąjungininkus, vyriškumu kovose bei suktomis išdavystėmis galėjo pasiekti politinės ir karinės valdžios viršūnes.Be kruvinų karų vyko ir slaptų intrigų bei mirtinų žvalgybinių dvikovų batalijos. Nuo netikrų sąjungininkų tikslų išaiškinimo, nuo priešų koalicijos atstovo papirkimo, nuo gabaus stratego priešo stovykloje pašalinimo priklausė gyvybiniai klano interesai.

Tokioje situacijoje vis didesnė reikšmė teko dviem žmonių kategorijoms:

Pirmoji – tai yamabushi (??) – Japonijos kalnuose atsiskyrėliškai gyvenantys budistų kariai-vienuoliai, gerai įvaldę išgyvenimo technikas. Jų smogiamieji būriai, iš esmės karių – profesionalų, diversantų, sabotažininkų ir žudymo specialistų. Jiems buvo lengva keliauti po šalį su vienuolių abitais, lengva pasislėpti tūkstančiuose vienuolynų, lengva išsaugoti žmogaus be veido ar su tūkstančiais veidų pozicijas.

Kita kategorija – ronin (??) – tai netekę savo šeimininko – daimyō (??) – samurajai. Pagal samurajų garbės kodeksą bushidō (???), samurajus netekęs savo šeimininko turėjo nusižudyti – atlikti seppuku (??). Tie, kurie nuspręsdavo nepagerbti kodekso, buvo pasmerkti vargti gėdoje ir diskriminacijoje. Patys vargingiausi, bandydami padėti savo badaujančioms šeimoms, parduodavo net kardą ir nešiodavosi drožtą iš medžio. Kai kurie jų net su mediniu kardu stodavo į beviltišką kovą su gerai ginkluotu samurajumi. Kiti savo paslaugas siūlė pirmam sutiktam šeimininkui ir, jei jis atsisakydavo, atlikdavo seppuku atsisakančiojo akivaizdoje. To pakakdavo, kad juos pripažintų garbingais žmonėmis, o jų šeimas priglaustų. Dar kiti be jokių skrupulų siūlė savo paslaugas – galėjo šnipinėti, rengti diversijas ar slaptai žudyti.

Pamažu abi šios grupės įgijo finansinę ir politinę nepriklausomybę. Specifinė jų sugebėjimų patirtis buvo perduodama iš kartos į kartą savo artimiesiems kaip neįkainojamas turtas. Taip kūrėsi nauja profesija, kuri į istoriją įėjo kaip ninjutsu. Šio meno mokyklų adeptai dažniausiai priklausė vienai giminei ar tam pačiam vienuolynui. Kai kurie iš maždaug 30–50-ties nindzių klanų tapo tokie įtakingi, kad praktiškai valdė dideles teritorijas. Ypač taip galima kalbėti apie nindzių tinklus, išsidėsčiusius Iga ir Kōga provincijose. Taip stipriai išplėtota „juodoji“ veikla perduodama iš kartos į kartą vis labiau panašėjo į gerai organizuotą mafijinės struktūros žvalgybą. Nindzių aukso amžiuje Kōga provincijoje veikė apie 50 grupių, o Iga provincijoje- tik 3, bet labai galingos grupės. Joms vadovavo Hanzo Hattori, Sandayu Momochi ir Nagato Fujibayashi – vieni iš nedaugelio žinomų garsių nindzių.

Nindzės bet kokiomis priemonėmis siekė pergalės: veikė anonimiškai, tada ir ten, kur buvo mažiausiai laukiami, dažniausiai nakties priedangoje. Jie tykojo, vogė, žudė pagal įsakymą – ištirpdami aplinkoje, tapdami nakties dalimi, ir darydami tai, ką reikėjo daryti, bejausmiai, nematomi ir nepagaunami… Veikdamas individualiai arba grupėje, nindzė buvo labai pavojingas agentas, vertinamas vienų ir niekinamas kitų, bet visų vienodai bijomas. Visuomenės vaizduotėje nindzės buvo lyginami su demonais, skraidančiais erdvėje, dingstančiais sudėjus pirštais slaptą kombinaciją, valandų valandas galinčiais plaukioti vandenyje, dingstančiais iš akyliausiai saugomų kalėjimų, žodžiu – autentiški stebukladariai. Iš tikrųjų, operacijų metu nindzės dažnai atlikdavo stebuklingus dalykus – „stebuklingus“ ta prasme, kaip iliuzionistas ištraukia iš rankovės 30 balandžių. Jei šiuolaikinis žmogus supranta, kad iliuzionisto pasirodymas yra paprastas triukas, pavykęs dėl išlavinto sumanumo ir tam tikrų specialių prietaisų, kad tai cirko ir estrados artistų grupė, tai nindzės savo stebuklus atlikdavo primityvių, iš viso neįsivaizduojančių, kad toks amatas egzistuoja, žmonių akivaizdoje. Trumpai tariant, nindzės taip veikė savo bendrapiliečius, kaip šiuolaikiniai ilizionistai veikia vaikų darželio publiką. Pagrindinė nindzių išlikimo sąlyga buvo ta, kad niekas į juos neatkreiptų dėmesio. Įvairiuose miestuose jie turėjo namus su keliomis žmonomis, o ten, kur gyveno, apsimesdavo pirkliais ar amatininkais, kuriems nė kiek nerūpi politika, kurie nemoka naudotis ginklu ir niekur neišvyksta.

Jų veikla išsivystė XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, kai paeiliui Oda Nobunaga, o po jo Toyotomi Hideyoshi ir Ieyasu Tokugawa vienijo šalį. Ši garsi trijulė įvykdė savo misiją tvirtybės, genialių politinių–strateginių sugebėjimų, o labiausiai – ypatingos sėkmės dėka - visa tai buvo jų veiklos metodų ir aktualių poreikių sutapimas. Žinomas anekdotas pasakoja apie jų charakterių skirtumus, išryškėjusius tuomet, kai jų akivaizdoje pagavo gegutę. „Užmušiu ją, jei neužkukuos“ – sakė Nobunaga. „Pabandykime ją įkalbėti, kad užkukuotų“ – pasiūlė Hideyoshi. Tokugawa tik gūžtelėjo pečiais ir tarė: „Palauksiu – ji pati mums turi užkukuoti“. Nindzių likimas, kaip paaiškėjo žymiai vėliau, priklausė nuo šių trijų vadų.

Nobunaga simpatizavo krikščionių religijai, jo tikslas buvo išvaikyti galinguosius budistų vienuolynus. Jį daug kartų nesėkmingai bandė nužudyti, bet nė vienas bandymas nepavyko dėl puikios Nobunagos kontržvalgybos veiklos – Nobunagą saugojo nindzės iš Kōga, t.y. Iga provincijos grupių konkurentai. 1581 m. rudenį baigėsi Nobunagos kantrybė, o gal jis tiesiog pagaliau surinko pakankamas pajėgas ir su keturiasdešimties tūkstančių žmonių būriu puolė Iga provinciją ir apsupo apie keturis tūkstančius nindzių. Greitu laiku juos nugalėjo, o visus sugautuosius liepė išžudyti dėl valstybinės svarbos. Likę gyvi po šių žudynių išsislapstė po visą Japoniją. Šioje kovoje žuvo garsus agentas – Sandayu Momochi. Kai kas tvirtino, kad Sandayu Momoči ir Nagato Fujibayashi – tai vienas ir tas pats asmuo. Jei tai būtų tiesa – jis tuo pat metu turėjo vadovauti dviem didžiausioms, tarpusavyje kovojančioms šnipų organizacijoms.

Kiek vėliau Mitsuhide Akeši (vienas iš Odos Nobunagos vadų) netikėtai užpuolė būstinę ir Oda Nobunaga buvo priverstas nusižudyti. Tuo pat metu Tokugawa Ieyasu su menkom pajėgom bazavosi Sakai provincijoje prie Osakos. Sukilę Akeši daliniai buvo visai šalia. Vienintelis būdas išvengti nelaisvės buvo nindzės, ir tai aukščiausio lygio, nes jį persekiojo visos Akeši žvalgybos pajėgos. Savo paslaugas pasiūlė (kaip vėliau paaiškėjo, labai toliaregiškai) lyg iš po žemių išdygęs Hanzo Hattori – centrinės Iga provincijos dalies nindzių klano vadas. Jis padėjo Tokugawa pasprukti.

Tokugawa, 1603 metais tapęs siogunu ir pagaliau suvienijęs Japoniją, įtvirtino savo valdymą, besiremiantį griežta karine hierarchija. Karai tarp klanų buvo uždrausti ir Tokugawa taika truko iki 1868 metų. Tokugawa uždraudė ninpō ir grasino mirties bausme nepaklusniesiems. Tačiau, nepamiršęs Hattori nuopelnų, iš jo žmonių suformavo kontržvalgybą, saugančią jo siogunatą.

Senoviškos karinės technikos sistemos, verčiamos aplinkybių, neteko savo tikrosios funkcijos, karių (ypač samurajų, kurie sudarė karinį elitą) dvasia surimtėjo, disciplinavosi, sukilnino karo meną, iš senovės liko tik treniruotės, taisyklės ir principai. Senasis karo menas – bugei (??) – linko link švietimo, dvasinių ieškojimų, etikos. Ir jis tapo budō (??), pažodžiui – “karo kelias”. Pereidami nuo techninės sistemos – jutsu (?), prie kelio – dō (?), senieji metodai, savo esme utilitariniai, tapo tikraisiais karinių menų ritualais, sutvirtintais griežta feodalinės visuomenės struktūra. Pradėjo dominuoti garbės kodeksas bushido, neliko net užuominos apie galimybę laimėti nesilaikant taisyklių, nustatytų ir pripažintų visagalės aristokratijos.

Nužudyti ar būti nužudytam – visa tai tapo menu, ir samurajus tapo savo darbo meistru. Ninjutsu liko ištikimas bugei, jis liko pragmatiškas ir žiaurus kovos menas. Nindzės, kurie savo veikloje nesivadovavo taisyklėmis, buvo ištremti iš visuomenės, net karinės, ir pažodžiui vadinami ne-žmonėmis – hinin (??), taigi nieko nuostabaus, kad pagauti jie išpirkdavo šį savo nusikaltimą baisia ir gėdinga mirtimi. Policinės visuomenės kerštas… tarp kitko, ypatingai negailestingas, kadangi visuomenė turėjo daugybę priežasčių bijoti nindzių. Nepaisant to, nindzės išliko baisiausiomis sąlygomis, kas pelnė jiems nepažeidžiamųjų reputaciją.

Neverta manyti, kad ninjutsu, evoliucionuodamas su laiku, išlaikė tik primityvią techninę sistemą, žiūrint iš “kilmingųjų” kovos menų pozicijų – čia viskas, dvasia ir kūnas kartu, turėjo siekti judesio tobulumo. Čia labai svarbus slaptumo šydas, kuris leido nindzei kovoti su neribotu skaičiumi priešininkų, panaudojant viską, ką jis moka kuo patogesniu būdu.

Šiais laikas yra labai nedaug išlikusių ninjutsu mokyklų, kurių kilmę būtų galima atsekti iki senovės japonijos. Tokių mokyklų pavyzdžiai yra Togakure-ryū, Gyokushin-ryū ir Kumogakure-ryū. Hatsumi Masaaki yra šių ninpō tradicijų tęsėjas ir paveldėtojas, bei aukščiausias mokytojas – Sōke (??). Šias tradicijas XXa. viduryje jis paveldėjo iš savo mokytojo, Takamatsu Toshitsugu, kurio garbei vėliau įkūrė Bujinkan tarptautinę kovos menų organizaciją.